kebėklas

kebė̃klas sm. ppr. pl. (2) 1. kerėpliškas daiktas: Parvežti alksniai tai tikri kebėklai (labai šakoti) Upn. 2. toks kablys: Buksyro komanda, sustabdžiusi motorą, kebėklais prisitraukė prie savęs keltą P.Cvir.